Zombies in May

Su Šeštadieniu!
Uff. Kokia ilga buvo ši savaitė. Kaip džiaugiuos, kad manęs laukia savaitės atostogos.

Darbe viskas išprotėję kaip ir visad. Bet dievaži, todėl ir myliu savo darbą.
Kalbant apie išprotėjelius. Sekmadienio vakarą (Balandžio 24d.) man teko padirbėti mūsų dementijos pacientų aukšte, nes tą vakarą jiems trūko darbuotojų.
Meluočiau jei sakyčiau, kad su dementijos pacientais nesu susidūrusi anksčiau. Tiesiog, ne tokiais kiekiais. Ir prisipažinsiu, iš pradžių man buvo kiek baisoka. Vis maniau, kad iš niekur nieko jie sumanys mane apsupti ir užpulti lyg zombių orda.
Taip, aš įsivaizduoju pagyvenusius, išprotėjusius žmones kaip zombius. I REGRET NOTHING.

Seksualesnė mūsų gyventojų versija.

Tačiau, mano laimei, vakaras praėjo labai ramiai ir sėkmingai. O ir dementija sergantys žmonės tikrai įdomūs, ir visi tokie skirtingi. Nuo agresyvių, laikraščiais besimušančių, bet gana inteligentiškai skambančių, iki mielų, kliedinčių ir ant kaklo besikabinančių.
O pats vakaras prabėgo gana ramiai. Zombiukai sėdėjo aplink televizorių ir žiūrėjo “Marry Poppins”, kartas nuo karto griebdami mane už rankos ir nusitempdami į savo pasaulį.
Taigi, kaip ir priklauso gerai zombių prižiūrėtojai, paguldžiau kelis jų į savo lovytes ir patenkinta grįžau namo. Visada žinojau, kad būčiau gera mamytė.

Na o vakar, manau kaip daug kas žinot, buvo karališkosios vestuvės, ir dievaži tai buvo nuostabi diena (ignoruokit mano praeitos savaitės bambėjimą, vakar buvo jėga). Žinoma, man teko dirbti, tačiau buvo tai ką mes vadinam “double bubble” – t.y. dvigubas atlyginimas. O ir rytas pasitaikė lengvas. Visi senjorai susėdo prie televizorių ir stebėjo visą vestuvių procesą. Buvo taip ramu, kad ir didžioji dalis mūsų komandos prisijungė prie jų, ir dar už tai gavom po šampano taurę.
Pakeliui į autobusų stotelę einant iš darbo, buvau nustebinta didžios minios, dažniausiai labai tyliam miestelyje. Prasidėjo vadinamieji “street parties” (gatvių pokyliai). Muzika, gėrimai, kepsninės ir daug laimingų žmonių. Tik aš jaučiausi laimingesnė už juos visus kartu sudėjus, nes manęs tą vakarą laukė pasimatymas su mielu bendradarbiu. Detales pasilaikysiu sau >:3

Na o ryt, pagaliau mano skrydis į Lietuvą. Ko bijau, tai orų. Mane prigąsdino, kad Lietuvoje vos dvylika laipsnių. O aš gi prie nuostabių vasaros orų ir trumpų sijonų pripratus. Nejau dabar vėl reikės traukti kepurę ir pirštines. Ak, Lietuva. Vis nuvili tu mane :c
Bet, neabejoju, kad pasimėgausiu savo savaitės atostogomis.

Ir kadangi rytoj turbūt neprisėsiu parašyti naujo įrašo, paminėsiu tai dabar.
Prašau visų rytoj kartu su manimi dainuoti šią dainą apie mano gimtadienį. Jau radau ir žmonių kurie trauks savo gitaras šia proga.
Galit “dainuoti” komentaruose, galit įrašyti video, palikti piešinį ar shape palinkėti mano gero dvidešimt pirmojo gimtadienio (:
Su artėjančia Bealtaine

 

Karščiau nei Graikijoj

Karališkosios vestuvės, Šv. Velykos, pasakiški orai.
Tai viskas ką išgirsi iš britų šiomis dienomis.

Kas man iš tų vestuvių? Jos ne mano, ir ne kažko ką pažįstu. O kad laisvadienis tą dieną bus? Pff. Aš tuomet dirbu :c

Šv. Velykas aš norėjau atšvęsti mūsiškai. Nudažyti kiaušinius svogūnų lukštais, gal net draugų pasiklausčiau kaip reikia juos vaškuoti. Tik, kad kiaušinių baltais lukštais čia pirkti nerasi. Jau gerą dešimtmetį ar ilgiau Didžiojoje Britanijoje masiškai nepardavinėjami balti vištų kiaušiniai. Kodėl? Žmonės galvodavo (o gal galvoja iki šiol), kad rudi kiaušiniai yra daug geresni nei balti, jie ir brangesni būdavo. Tad didžiosios kompanijos nusprendė baltų išvis nebeparduoti. Jų gausi nebent iš pažįstamų kurie patys augina višteles.
Paty britai Šv. Velykas atšvenčia su krūva šokoladinių ir plastmasinių kiaušinių. How boring!

Na o pasakiški orai yra tikrai pasakiški. Vakar paturėjom pirmąją perkūniją, kuri nuplovė didžiąją dalį dulkių ir tvankmės. Tačiau mes vis dar stipriai laikomės +23/+26 karščio. Iki pilnos laimės man tetrūksta susirasti vietinį ežerą, upę ar net kūdrą kurioje leidžiama maudytis.

Kitose naujienose.
Pagaliau nusipirkau akinius ir rankinį laikrodį! Dabar teliko susirasti tobulą skrybelę vasarai, nes kolkas tenka skolintis iš savo draugo mamos.

Kitą savaitę grįžtu į Lietuvą trumpoms atostogoms. Neplanuota gimtadienio dovana nuo mano viršininkės. Laukiu nesulaukiu!
Iš tiesų juokinga. Visi darbe vyksta atostogauti į Maltą, Turkiją, ar kitą egzotišką turistinį kampelį. Aš? Atgal pas tėvus, kad padėčiau jiems susitvarkyti rūsį ar talkininkauti sodyboje. Ir dievaži, man tai bus nuostabiai praleistas laikas C:

Na o pabaigai.
Artėjant The Witcher 2 žaidimo išleidimui, kūrėjai paskelbė konkursą. Atkurti vieną savo mėgstamiausių kovos scenų iš pirmojo žaidimo.
Man labai patiko šis kadras iš žaidimo pradžios, kovojant už Kaer Morheną.
Šis darbas priklauso EstebanZzZ .

 

I

Šiandien noriu pasidalinti kiek kitokiu, trumpu įrašu. Tokių įrašų ateityje bus daugiau, ir juos galite rasti kategorijoje “The Muses”. Šiai kategorijai pasirinkau mūzas, nes dalinsiuos viskuom kas mane įkvepia ne tik kurti, bet ir kiek labiau pasimėgauti gyvenimu.
Pažadu greitu metu sudėti tikrą įrašą. O kolkas atsipūskit ir atitolkit nuo realybės bent akimirkai.

 

 

Menininkė ragana

Su (vėlyvu) antradieniu!

Reikėtų atsikratyti šio įpročio – rašyti įrašus kai turėčiau eiti miegoti.
Kita vertus, aš visuomet rimtai kurti pradėdavau tik nakties metu. Ypač atmintyje įstrigęs vienas prisiminimas.
Kai buvau maža pyplė, kokių aštuonerių metukų, vieną naktį apie trečią ryto tiesiog pabudau be jokios priežasties. Užmigti nebegalėjau, o lovoj vartytis be reikalo mane tik erzino (o kai pasenau, turbūt erzina dar labiau). Tad iššokau iš patalų ir puoliau prie savo darbastalio. Griebusi artimiausias piešimo priemones ir lapus ėmiau keverzoti. Po gerų dvidešimties minučių, mama pastebėjo šviesą iš mano kambario ir liepė tučtuojau mauti į lovą, visiškai sutrikdydama mano kūribiškąsias “sultis”. Dievaži, niekas tų menininkų niekad nesupranta :c

Kalbant apie keverzones. Bijau, kad mano piešiniai žmonėms neša nelaimę.
Darbe, kai turiu laisvą minutę, prisėdu atsipūsti prie puodelio karšto šokolado mūsų bistro (tipo kavinukė). Išsitraukiu užrašų knygutę, ir paišinėju aplink susėdusius senjorus. Ir veikti turiu ką, ir gera praktika.
Tačiau, šįryt atvykus į darbą, mum buvo pranešta, kad viena moteriškė šiąnakt pasimirė visiškai netikėtai. Aš ją piešiau paskutinę, vakar prieš einant namo.
Taip pat, kiti mūsų gyventojai, visi kuriuos piešiau elgėsi kaip nors lyg nesavi. Madelaine naktį nežmogiškai rėkė. Monica turėjo vyktį į ligoninę pasitikrinti savo būklę, nes pastaruoju metu ji vis labiau “atsijungia”. Ralph prašė vaistų miegui, arba nuo skausmo, ko jis niekad nedaro. Irene pradėjo kliedėti apie tai kaip ji keliaus namo. Na o vargšė Betty iškeliavo iš šio pasaulio.
Ir visa tai per pastąrasias dienas kai vėl pradėjau piešti.
Keisti sutapimai? Ar aš paprasčiausiai nejučia raganauju? o__o

Ragana būt visai faina, tik velnias, jei visi senjorai pasimirs aš liksiu be darbo (na ir gal dar kaltės jausmas grauš mane, gal).

TAI GALI IŠTAISYTI TIK VIENARAGIAI

 

Vakaras su ragučiais

Su ketvirtadieniu!

Dievaži, kaip senai nebuvo naujo įrašo iš manęs. Bakstelkit mane kaip kada, kad man priminti savo pareigas :C

Taigi, kiek anksčiau šįmet sau pasižadėjau daug ką savyje pakeisti, ar “patobulinti”. Viskas prasidėjo nuo to kai peržiūrėjau “500 days of Summer”. Šis filmas mane visiškai sužavėjo, ne tik savo miela istorija, ir įdomiu siužetu. Ne. Iš tiesų nežinau, kas būtent šitame filme mane pastūmėjo į tai ką bandau pasiekti dabar. Tiesiog žinau, kad noriu visiškai atnaujinti savo spintą; pakeisti savo įvaizdį iš tos berniukiškos nevalos, į žavią retro  merginą, rasti daugiau užsiemimų nei kompiuteriniai žaidimai ir kita kas.

Štai ir dėlioju sau mintyse įvairius sąrašus ir idėjas. Ir vieną dalyką iš šių sąrašų jau išbandžiau praeitą sekmadienį.

Stalo RPG klasika: Dungeons & Dragons.

Grafystėje yra tikrai nemažai vietinių grupių žaidžiančių po sykį, ar du į savaitę. Tačiau ne visos mėgsta priimti visiškus naujokėlius į savo kompaniją. O kiti paprasčiausiai kiek per toli nuo mano gyvenamosios vietos.
Savo paieškas pradėjau UK Roleplayers forume. Po poros dienų gavau savo pirmą (ir vienintelį) elektroninį laišką.

Laišką parašęs žmogus man trumpai apibūdino savo dabartinę grupę ir jų žaidžiamą kampaniją. Grupė susideda iš: Vyro, jo žmonos, vyriausiojo sūnaus, brolio ir šeimos draugės. Žodžiu tokia jauki grupelė. Pats žaidimas paremtas D&D 4th edition. Tikrai ne vienas geriausių, bet užtat labai lengvai suprantamas naujokams.

Po savaitės susirašinėjimo, nusprendėm pasimatyti prieš man prisijungiant prie jų žaidimo. Aš gana drąsiai sutikau užsukti pas juos į namus. Tačiau nuo pat pradžių kažkaip labai dvejojau, kažkodėl šiuo žmogum nepasitikėjau. Kas man gana neįprasta, nes dauguma mano pažinčių prasidėjo internetu.
Atvykusi į šių žmonių lizdelį supratau, kad buvau dalinai teisi – šių žmonių namas atrodė siaubingai. Neišsiurbta, neplauta, netvarkyta visiškai. Gyvūnų ir daiktų aibės, dulkių ir pūvėsių kvapas, purvini langai, ir viduje rūkoma. Aš žmogus visiškai netoleruojantis tabako, tad man ten buvo siaubinga.
Patys žmonės labai malonūs, svetingi ir draugiški. Tačiau mano nelaimei, atitinka “geimerių” stereotipą. Neatrodo, kad daug dirbtų ar išvis dirbtų. Turi tris vaikus su autizmo problemomis, ir viskas kuom jie domisi ir leidžia savo pinigus tai greitam maistui ir įvairiems žaidimams.

Kaip ten bebūtų, pabendravom pusvalanduką. Per tą laiką aš išsirinkau personažą. Trečio lygio tiefling warlock , nes man labai patinka ragiukai ir magija.

Na, gal šis video irgi kažkaip prisidėjo.

Pats žaidimas sekmadienio vakarą praėjo linksmai. Jaučiau, kad grupė tikrai turėtų pasistengti įsijausti į personažus, o istorija judėjo lėtai. Bet užtat labai linksmai praleidau vakarą, su žmonėm su panašiu humoro jausmu į mano, tad nė kiek nesigailiu pabandžiusi. Ateityje tikrai paieškosiu daugiau grupių, ir taip pat planuoju įsigyti D&D knygų ir pati vesti žaidimus (:

Taigi mano sąrašas dabar kažkiek pajudėjo!

- Stalo RPG
- LARP
- Susirasti vietinę re-enactment grupę
- Šokių pamokos
- Mezgimas, siuvimas, nerimas ir t.t.
- Plaukiojimas
- Bėgiojimas
- Dailės pamokos
- Vėl groti gitara
- Vėl kurti istorijas

 

Pražydo spinta

Ak kaip malonu jausti ankstyvą pavasarį! Na, iš tiesų D.B. saloms šįmet pavasaris gana vėlyvas. Bet man pratusiai prie lietuviškų žiemų, 15C° kovo vidury yra egzotika.

Orams šiltėjant ir drabužių mažėja. Tiesigine prasme.
Praveriu spintą ir jaučiu, kad neturiu kuom atšvęsti naujojo sezono. O alga tik už savaitės. Velniava.
Ką daryti tokiu atveju?
Šaudyti akutėmis į internetines parduotuves!

Taip saugiau nei paprasčiausiai vaikštinėjant po parduotuves. Kas žino, dar imsiu ir susigundysiu. Tai žiūrėk paskui net bulvėms pinigų neturėčiau.
Kadangi prabilau apie spintos turinį, norėčiau paminėti ir vietines merginų madas.

TIPIŠKA BRITĖ

Jau ilgą laiką galvoju, kodėl man britų merginos negražios. Ar bent didžioji jų dalis. Atsakymą radau po keletos diskusijų su draugais. Ir priėjom išvadą – jos visos vienodos.
Tipiška britė turi tamsius, trumpokus plaukus, kurių karčiukai būtinai bus sušukuoti į šoną. Makiažas – juodas akių tušas, juodas akių pieštukas. Garderobas – tunikos, megztinis, juodos blauzdinės, UGG batai arba “pumps” .
Spalvos? Juoda, pilka, balta. Jei pasiseks gal tekštelės kokios ryškesnės spalvos, kaip mėlyna.

Gal jei taip atrodytų viena, kita mergina, nekreipčiau dėmesio. Tačiau pastoviai matau šias pilkas mases be jokių išskirtinių bruožų. Neveltui tenka girdėti iš kai kurių draugų, kad jie labai pasiilgsta lietuviškų merginų svečiuodamiesi salose.

 

Tipiškos britų merginos

Žinoma, pasitaiko išskirtinių tikrai gražių merginų. Galiu paminėti bent keletą bendradarbių, kurios ne tik malonių veido bruožų, bet ir su spalvingais, skoningais drabužėliais. Iš komplimentų darbe, supratau kad ir aš joms priklausau. Jaučiuosi lyg patekusi į elitų komandą! 8D

Na, o pabaigai, mano šiandienos atradimas.

Merginos,
Mėgstat klausytis muzikos? Tačiau neturite kišenių, o gal jūsų ausinių laidas per trumpas kad laikytumėte savo muzikos grotuvą kišenėje? Jūsų problemos išspręstos! LIEMENĖLĖ! Taip, dabar ir jūs galite turėti laisvas rankas ir patogiai klausytis muzikos. Tiesiog patalpinkite muzikos grotuvą savo liemenėlės viduryje, kur jis bus saugus tarp dviejų minkštų pūpsnių, bei liks jums patogiai prieinamas. Šį, naują, mokslininkų patvirtintą būdą atrado Aglo, o dabar juo galite naudotis ir jūs! Nedelskite, jūsų grotuvas jums padėkos!

 

Po karūnos šešėliu I

Didžioji Britanija. Toks skambus šalies pavadinimas, net jei sutrumpintas. Ši šalis, man asmeniškai visuomet atrodė gana didinga. Gal dėl to, kad jie turi karališkąją šeimą, o gal dėl jų garbingos istorijos, o gal dėl to, kad dauguma fantastinių istorijų yra įkvėptos šios šalies.
Kaip ten bebūtų, paminėk dabar tu kuriam rytų europiečiui šį kraštą, iš karto grubiai pavadins “Anglija”, ir pamanys kad dirbi kokį nors nugarą laužiantį darbą rytiniame Londone kokiems nors “babajams”.

O kokia visgi tuomet ta Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinė Karalystė?
Dažnai, vaikštinėdama, ar tik šiaip kalbėdama su bendradarbiais pagalvoju, kaip visgi ši šalis skiriasi nuo motinos tėvynės, ir kurį laiką jau norėjau sudaryti sąrašą su netgi mažiausiomis smulkmenomis kurios praskaidrina mano kasdienybę.

ŽMONĖS

Kas mane stebina iki šiol, tai kaip yra lengva užmegzti pokalbį su visišku nepažįstamuoju. Net kai šeštą ryto einu į autobusų stotelę ir pakelėje sutinku kitus praeivius, ar net bėgikus, jie man palinki gero ryto ir nusišypso.
Čia labai visi šypsosi, kas po kurio laiko buvo įskiepyta ir į mane. Dabar ir aš labai dažnai visiems nusišypsau. Juk tai taip nesunku.

Britai yra labai mandagūs. Dažniausi žodžiai kuriuos iš jų girdžiu tai – thank you, sorry, please. Netgi tokiais atvejais kai lipama iš autobuso dažniausiai padėkojama vairuotojui.

Šios šalies gyventojai, taip pat visuomet yra nusiteikę padėti. Kai dirbau lapelių išnešiotoja Londone, reikėjo naudotis įvairiais žemėlapiais, kartais ir pasiklysdavau. Žmonės pastebėdavo mano sumišusią veido išraišką ir patys prie manęs prieidavo tik tam kad paklausti ar viskas gerai ir ar man nereikia pagalbos.

TRANSPORTAS

Visi užsieniečiai vykdami į Didžiają Britaniją persigąsta idėjos kaip jiems reikės prisitaikyti prie vietinės eismo tvarkos. Mat staiga dar darželyje išmokta “kairė-dešinė-kairė” taisyklė nebegalioja.
Iš pradžių bijojau ir aš, bet stebėtinai prisitaikiau labai greitai, ir dabar lankantis gimtinėje man sunku grįžti prie pasauliui įprasto kelių eismo.

Nežinau kaip yra visose salose, tačiau pietų Anglijoje be automobilio išgyventi yra visiškai įmanoma. Viešojo transporto yra tikrai nemažai. Autobusai ir traukiniai važinėja kasdien, ir netgi mažiausiame kaimelyje bus bent viena autobuso stotelė. Alternatyva – dviratis.
Britai, gal ir automobiliais apkrauta tauta, nepamiršta dviračių. Jie pasirūpina takeliais, stovėjimo aikštelėmis, o kai kurios darbo vietos, kaip pavyzdžiui mano, duoda kas mėnesinį bonusą už tai kad į darbą vyksti ne automobiliu.

Vairuotojai čia tikrai mandagesni ir daug atsargesni nei Lietuvoje. Vis dar pamenu kaip prieš metus čia lankęsis mano tėtis, stebėjosi kaip visi vairuotojai mandagiai pasitraukė iš kelio artėjančiai greitajai pagalbai.
Jie taip pat gana maloniai sustoja pėstiesiems, ar net kitiems automobiliams kai mato jog jiems sunkoka pravažiuoti. Nesakau, kad Lietuvoje tai neįvyksta, tiesiog čia tai matau daug dažniau.

PIRKINIAI

Iki šiol stebiuosi kiek nedaug pinigų man reikia maisto produktams. Žinoma, jei kainas versime į litus, tai bus beveik tas pats kaip Lietuvoje. Tačiau skirtumas tas, kad jei aš čia uždirbu ₤245 per penkias dienas, iš tos sumos maisto produktams aš panaudoju nedaugiau ₤30, kur Lietuvoje tiek sunaudojama per dieną ar dvi (jei imsim tik skaičius, o ne valiutą). Tad dažnai sau leidžiu nusipirkti kokių niekučių ar saldumynų.

Taip pat kiekvienoje populiaresnėje parduotuvėje (pvz. Morrisons, Waitrose, Tesco, Sainsbury’s, Co-operative ir t.t.) visuomet yra kokios nors akcijos ir nuolaidos. Ne, ne tokios kur nuo kainos numuša tik 50ct paskutinę galiojimo dieną. Visuomet rasi ką nors su šiomis frazėmis – pirk du už vieną (buy 2 for 1), pusė kainos (half price), pirk du už ‘₤N’ (buy 2 for ₤N). Kai kuriems produktams, šios akcijos atrodo tęsiasi visą amžinybę. Taigi iš parduotuvės dažnai išeinu bent su keletu pirkinių kurių net neplanavau įsigyti.
Gudrūs britai.

Kartais mėgstu save palepinti, ir nuvykstu į šeštadienio turgų miesto centre. Ten mėgstu įsigyti šviežių vaisių ir daržovių, žuvies, šviežios duonos ar mėsos iš vietinių mėsininkų. Ten taip pat vyksta akcijos, tik vietoj įprasto užrašo, ten šūkauja pardavėjai. Iki šiol krizenu, kai einant pro turgų girdžiu žmones šaukiant iš įvairių pusių: “One pound bananas! One pound bananas! Hehey~!”.

*****

Tai yra keli iš pagrindinių mano pastebėjimų apie gyvenimą Didžiosios Britanijos salose. Jų yra žymiai daugiau, ir ateityje planuoju jais visais pasidalinti. Tačiau šiam kartui apsiribosiu su tiek.
O iki tol – labos nakties, mieli skaitytojai (:

 

Back to 8bit

Vieni mano mieliausių vaikystės prisiminimų yra tie kur valandų valandas praleisdavau žaisdama su savo Ziliton žaidimų konsole. Kartais, viena, kartais su tėvais, o kartais ir su draugais.

Kiek vakarų buvo praleista prie tokių žaidimų kaip Duck Hunt, Space Invaders, Battle Tanks, Sonic ir kitų. Vis pamąstau, kad reikia internete nusipirkti seną SEGA konsolę, keletą žaidimų kasečių ir mėgautis old school’u (:

Tačiau iki tuomet pasimėgausiu ir šiais.

 

Raudonos piramidės

Visi kartais pagalvojame, kaip įdomu būtų nukeliauti į vieną ar kitą vietą. Sukirsti keptų kaštonų Paryžiuje, sulošti “Black Jack” Las Vegase, stebėti karnavalą Rio de Žaneiro… Ką nors panašaus dažnai išgirstu iš kitų žmonių, ir nieko neturiu prieš jų pasirinkimus. Visos jų paminėtos vietovės yra labai fainos. Tik išgirdę mano atsakymus dažniausiai lieka be žado (:

KRAUJO KRIOKLIAI, ANTARKTIKA
Blood Falls, Antarctic

Tai yra tikras pavadinimas. Ir taip, vanduo tekantis iš ledyno yra kruvinai raudonas. O taip yra todėl, kad prieš du milijonus metų Taylor ledynas užsandarino mažą dalelę vandens kuriame gyveno mikrobų bendruomenė. Nuo to laiko, tas gabalėlis vandens nematė deguonies, saulės šviesos ar šilumos. Pasauliui šylant, ir ledynams tirpstant, šitie organizmai tyliai sau evoliucionavosi, kol galiausiai ištrūko iš ledyno. Šis putotas vanduo yra kupinas geležies, kas jam ir suteikia ryškiai raudoną spalvą. Manoma, kad šių mikrobų nėra jokioje kitoje pasaulio vietoje. Jie taip pat duoda mokslininkams idėją, kokia gyvybė gali išlikti Žemėje kai viskam kitam nebebus palankios gyvenimo sąlygos.

CENTRALIJA, PENSILVANIJA, JUNGTINĖS AMERIKOS VALSTIJOS
Centralia, Pennsylvania, United States of America

Gegužės mėnesį, 1962 metais Centralijos miestelio gyventojai pasamdė savanorių gaisrininkų grupę kuri susitvarkytų su miestelio sąvartynu. Taip jau gavosi, kad Centralijos sąvartynas buvo šiukšklių prikrauta apleista šachta, o susitvarkymo būdas buvo viską padegti. Sudeginus visas šiukšles, gaisrininkai kažkodėl tai nusprendė neužgesinti gaisro kurį patys ir sukėlė.
Ugnis neužgeso. Priešingai. Šachtos liepsnos vis augo ir stiprėjo. O pirmieji nuo jų nukentėjo miesto keliai, kurie pradėjo sproginėti, iš po žemių leisdami dūmus.

Netrukus, gyventojai ir lankytojai pajuto nuodingų dūmų ir deguonies stygiaus pasekmes. Tačiau netgi po tokių požymių, į šią problemą niekas rimtai nežiūrėjo iki 1979 metų, kai degalinės savininkas pastebėjo jog jo benzino bakai pasiekė 175F° (79C°) karčio temperatūrą. Ir tik 1981 metais, kai dvylikametis berniukas buvo beveik prarytas savo močiutės sodo, Pensilvanijos valstija pripažino kad Centralija degė iš vidaus. Galop sulaukę visuomenės dėmesio, miestelio perkelimui buvo išleista 42 mln. JAV dolerių ir didžioji dalis gyventojų išsikraustė. Tačiau netgi po to, apie tūkstantį žmonių liko gyventi ant liepsnų, ir tik pastaraisiais metais jų liko visai nedaug (2007 m. buvo septyni gyventojai).

Keli pastatai stovi iki šiol, dauguma apgriuvę nuo laiko tėkmės ir nepriežiūros, o liepsnos kaip degė taip ir dega.

Įdomumo dėlei, miestelio bažnyčia iki šiol yra gerai išsilaikiusi.

Manoma, kad miestelis skendės liepsnose bent dar 250 metų. Šiuo metu miestelis neturi gyventojų, tik vieną kitą lankytoją. Silent Hill serijos fanams ši vieta tikrai turėtų patikti (:

SEDLECO MORGO NAMAI, SEDLECAS, ČEKIJOS RESPUBLIKA.
Kostnice Sedlec, Sedlec, Česká republika

Ši katedra garsi savo neįprastu interjeru visiškai sudėtu iš žmonių kaulų. Šis dizainas priklauso čekų medžio raižytojui Frantisek Rink. F. Rink buvo pasamdytas tam, kad sutvarkytų katedros amžinai augančią skeletų kolekciją, mat kapinėse vietos kūnams jau nebebuvo. Vaizdas iš tiesų makabriškas, bet reikia pripažinti, kad kiekvienas kaulelis panaudotas tikrai kūrybingai.

Tai tik kelios kiek įspūdingesnės vietos paminėtos iš begalės kitų. Tokių kaip falų muziejus Islandijoje, savižudžių šunų tiltas Škotijoje, savižudžių miškas Japonijoje, apleistas Prypiat miestas Ukrainoje ir kitų.
Ir galbūt mano turistinis skonis kitiems atrodo keistokas, bet manau meluotų kiekvienas kuris sakytų kad jiems nebūtų smalsu užmesti akį bent akimirkai į kiekvieną šių neįprastų pasaulio kampelių.

Šiandienos įrašo pavadinimas buvo paimtas iš Silent Hill žaidimo garso takelio.

 

Vilkai ir širdys

Valentino diena. Tokia kičinė, bet populiari šventė su gerais motyvais paslėptais už viso to šlamšto kurį mums bando įsiūlyti artėjant vasario keturioliktajai.

O tos spalvos! Visur tik raudona, rožinė, ir daug daug širdelių. Vaizdas lyg kas nors išskrodė vienaragį.

Bet nenoriu kad mane blogai suprastumėt. Valentino diena nėra tokia jau bloga, juk už jos slepiasi geri motyvai – švęsti tą šiltą jausmą kurį mes vadiname meile. Tik gaila, kad daugumai prireikia įpatingos progos, kad tai priminti.

Tačiau, kaip visgi ši šventė išlindo į paviršių? Mums dažnai pasakoja kilmingą istoriją apie Šventą Valentiną ir jo meilę kuri baigėsi tragedija. Ar tikrai toks įvykis galėjo įžiebti tokią šventę? Nenoriu pasirodyti pesimistė, bet nemanau kad žmonės tokie kilnūs. Ypač kai jie nužudė žmogų įžiebusį šią idėją pirma visko.

Ne. Valentino dienos, kaip ir daugumos kitų populiarių švenčių kilmė eina kiek giliau. Toli į pagoniškus laikus. Pas pačius ponus romėnus!

Luperkalija (angl. Lupercalia) yra senovinės, pastoralinės iškilmės. Įmanoma atsiradus netgi anksčiau senovės Romos laikų. Luperkalija buvo švenčiama vasario 13-15 dienomis, bandant išvengti piktų dvasių ir apvalyti miestą, tuo pačiu kviečiant gerą sveikatą ir vaisingumą. Visa tai, žinoma buvo švenčiama su daug pigaus vyno ir tom garsiom romėniškom orgijom.

Skamba kaip velniškai gerai praleistas laikas.

Luperkalija buvo priskiriama Februa (dar kitaip žinoma kaip Februatio), ankstesnei pavasario apvalymo šventei. Kas ir suteikė vasario mėnesiui jo pavadinimą (na, bent jau kitose kalbose).

Romėnų mitologijoje, Luperkus (angl. Lupercus) yra gynėjas nuo vilkų gaujų (lot. lupus – vilkas). Jis taip pat asocijuojasi su dievu Faunu; žemdirbystės bei piemenų dievu. Kiti teigia, kad ši šventė siejasi su Rumina; deive kurios šventykla stovėjo netoli figmedžio po kuriuo ji maitino Romulą ir Rėmą.

Dvyniai Romulas ir Rėmas buvo skaistuolės Rėjos Silvijos ir karo dievo Marso vaikai, kuriuos, baikštus vyrukas vardu Amulijus, suguldė į krepšį ir įmetė į ledinius Tiberijos upės vandenis. Amulijaus baimei (kurios jau jam ir taip buvo per akis) krepšys nenuskendo, ir jį rado vilkė, kuri vietoj to kad juos gardžiai surytų, nusprendė juos auginti ir maitinti savo pienu. Po kurio laiko, abu dvynius surado karaliaus piemuo Faustulas. Jis ir jo žmona įsivaikino abu berniukus ir davė jiem vardus kuriais mes juos abu ir žinome. Broliai užaugo tvirti kaip ąžuolai ir sugebėjo sukelti krašto piemenis prieš Amulijų. Užbadę Amulijų šakėmis, o gal užtrypę jį avimis, jie grąžino karaliaus sostą kam jis ir turėjo priklausyti – savo seneliui Numitorui. Patys broliai, po revoliucijos nusprendė įkurti savo pačių miestą, po tuo pačiu figmedžiu kur juos maitino vilkė. Bet Rėmas išjuokė savo brolį Romulą kai jis statė miesto sienas, mat jos buvo per žemas. Kad pasityčiotų dar labiau, Rėmas peršoko miesto sienas, gracingai lyg kokia gazelė. Romulas jo juokelių nesupratęs gerokai įsiuto ir nužudė savo brolį (įsiminkit, šiam vyrukui negalima duoti kavos). Žodžiu, Romulas baigė statyti miestą ir pavadino pačia Roma.

Istorijos pamoka? Jei tau kas nors nepatinka, nebijok pasiųsti po velėna to žmogelio kuris tave supykdė. Juk savo visvien pasieksi.

Žinoma aš juokauju. Na, bet kaip bepažiūrėsi, šventė giliai pagoniška, ir kaip nors susijusi vilkais, ūkiu ir vaisingumu. Ir gal šiek tiek žudynių.

Kaip ši garbinga, krauju, vynu ir dauginimusi pašventinta diena tapo ta Šv. Valentino diena kurią mes žinome šiandien, aš nežinau. Bet lažinsiuosi iš savo keptos bulvės, kad kažkas tiesiog norėjo numelžti daugiau pinigėlių mainomis siūlant širdies formos beverčius niekučius.

Manau visi žinome, kad ta širdis kuri cirkuliuoja kraują iš mūsų krūtinės tikrai nėra panaši į tą kurią taip dažnai visur matome, o ir jausmų šis organas negeneruoja. Bet visgi tai vienas populiariausių simbolių pasaulyje, kuris interpretuoja tokius jausmus kaip meilė.

O taip yra todėl, kad gilioje senovėje, žmonės buvo įsitikinę, jog žmogaus širdis buvo mūsų protas, ir viso organizmo centras. Taip pat buvo manyta, kad širdyje glūdi tavo siela.

Kas yra ganėtinai logiška. Juk mūsų širdis plaka smarkiau kai mes bijome, jaudinamės, ar netgi kai esame laimingi. Tad nieko stulbinančio, kad žmonės senovėje tikėjo jog širdis tai viso organizmo “valdymo centras”.

Tačiau tai nepaaiškina širdelės simbolio.

Istorijų apie širdies simbolio kilmę yra daug, ir visos jos skamba tikrai įtikinančiai. Dauguma jų siejasi su žmogaus gyvūnišku primityvumu daugintis.

Yra manoma, kad…

• Tie du širdies formos skilveliai asocijuojasi su vyro lytiniais organais.
• Širdies forma simbolizuoja moters lytinius organus.
• Širdies forma simbolizuoja moters užpakalį.
• Širdies forma simbolizuoja moters krūtis.
• Šis simbolis kilo iš Silphium Genus augalo sėklos, kuri buvo naudojama kaip kontraceptikas. Ši sėkla, ar labiau tikėtina, jos forma, buvo išgraviruota senovinėse Graikijos miesto Kirenė (gr. Κυρήνη, Kyrēnē) monetose. Graikai tikėjo, jog šis augalas buvo dievo Apolono dovana. Šis augalas pasirodė po galingos liūties Kirenėje.

Tai yra kelios populiaresnės teorijos iš daugelio kitų.

Jei atvirai, tai man patinka idėja, kad maži vaikai mokyklose vienas kitam ant žandukų klijuoja moters užpakalius.

Tačiau kaip ten bebūtų, linkiu visiems daug nuostabių jausmų ir laimingų akimirkų. Taip pat nepamirškite, kad pasakyti kažkam jog juos mylite, nereikia laukti įpatingos progos ar brangių dovanų. Gero savaitgalio, kad ir ką beveiktumėte.

<3